Guliverio kelionės: satyros, fantazijos ir žmogaus prigimties veidrodis

Džonatano Svifto „Guliverio kelionės“ – tai kur kas daugiau nei vien nuotykių romanas vaikams. Tai aštri satyra, filosofinis traktatas ir kelionė į žmogaus sielos gelmes, paslėpta po fantastiškų kelionių aprašymais. 1726 metais pirmą kartą išleistas kūrinys iki šiol žavi skaitytojus savo aktualumu, įžvalgumu ir meistriškai suregztu pasakojimu.

Lemuelis Guliveris: keliautojas ir stebėtojas

Pagrindinis knygos veikėjas, Lemuelis Guliveris, yra chirurgas ir jūreivis, kurio aistra kelionėms nuveda jį į neįtikėtinas šalis. Guliveris – ne herojus tradicine prasme. Jis veikiau stebėtojas, per kurio akis skaitytojas mato keistus ir dažnai absurdiškus sutiktų tautų papročius, politines sistemas ir vertybes. Guliverio naivumas ir atvirumas naujoms patirtims leidžia jam įsilieti į skirtingas visuomenes, tačiau kartu jis išlaiko ir tam tikrą distanciją, leidžiančią jam (ir skaitytojui) kritiškai vertinti tai, ką mato.

Liliputija: mažųjų žmonių didelės ambicijos

Pirmoji Guliverio kelionė jį nuveda į Liliputiją – salą, kurioje gyvena vos šešių colių ūgio žmonės. Iš pradžių Guliveris atrodo kaip milžinas, galintis vienu mostu sutriuškinti visą Liliputijos kariuomenę. Tačiau netrukus paaiškėja, kad liliputai, nepaisant savo mažumo, yra kupini puikybės, intrigų ir ambicijų. Jų politinis gyvenimas sukasi apie absurdiškus konfliktus – pavyzdžiui, karą tarp dviejų partijų dėl to, iš kurio galo reikia daužti kiaušinį. Sviftas meistriškai naudoja Liliputijos pavyzdį, kad pašieptų to meto Anglijos politines rietenas ir dvaro intrigas. Mažyčiai žmonės tampa didelių ydų atspindžiu.

Brobdingnegas: milžinų žemėje

Antroji kelionė Guliverį nubloškia į Brobdingnegą – milžinų kraštą. Čia jis pats tampa mažu ir bejėgiu, priklausomu nuo milžinų malonės. Brobdingnego gyventojai, nors ir atrodo grėsmingai, yra iš esmės taikūs ir išmintingi. Jų karalius, išgirdęs Guliverio pasakojimus apie Europos karus ir politiką, yra pasibaisėjęs žmonių žiaurumu ir godumu. Brobdingnego kontrastas su Liliputija parodo, kad dydis nėra svarbiausias veiksnys – svarbiau yra moralinės vertybės ir gebėjimas gyventi taikiai.

Laputa, Balnibarbis, Lagnegas, Glubdubdribas ir Japonija: proto ir beprotybės labirintai

Trečioji Guliverio kelionė yra pati sudėtingiausia ir filosofiškiausia. Jis aplanko skraidančią salą Laputą, kurios gyventojai yra visiškai atsidavę abstrakčioms teorijoms ir mokslui, tačiau visiškai atitrūkę nuo realaus gyvenimo. Jų nepraktiškumas ir nesugebėjimas pritaikyti savo žinių kasdienybėje virsta komiška karikatūra. Žemėje esantis Balnibarbis, valdomas Laputos, yra nuskurdęs ir apleistas kraštas, kuriame nesėkmingai bandoma įgyvendinti Laputos gyventojų idėjas. Lagnego mieste Guliveris susiduria su nemirtingaisiais – Struldbrugoais, kurie, priešingai nei galima tikėtis, yra nelaimingi ir pavargę nuo nesibaigiančio gyvenimo. Glubdubdribo saloje Guliveris bendrauja su istorinių asmenybių dvasiomis, atskleisdamas jų tikrąją prigimtį, kuri dažnai skiriasi nuo to, kas aprašyta istorijos knygose. Trumpas sustojimas Japonijoje pabaigia šią painią ir įvairialypę kelionę.

Huinhmų šalis: idealas ir utopija

Ketvirtoji ir paskutinė Guliverio kelionė jį nuveda į Huinhmų šalį. Čia valdo protingi ir dori arkliai – Huinhmai, o žmonės, vadinami Jehū, yra laukiniai, gyvuliški padarai. Guliveris yra sužavėtas Huinhmų visuomenės harmonija, protu ir paprastumu. Jie neturi melo, godumo ir kitų ydų, būdingų žmonėms. Guliveris stengiasi tapti panašus į Huinhmus, tačiau galiausiai yra išvaromas iš jų šalies, nes, nepaisant visų pastangų, jis vis tiek yra Jehū. Ši kelionė palieka gilų pėdsaką Guliverio sąmonėje – jis ima nekęsti žmonių ir jų ydų, o grįžęs į Angliją, sunkiai prisitaiko prie gyvenimo tarp savo tautiečių.

Satyrinė „Guliverio kelionių“ prigimtis

„Guliverio kelionės“ – tai ne tik nuotykių romanas, bet ir aštri satyra, nukreipta prieš to meto Anglijos visuomenę ir apskritai prieš žmogaus prigimtį. Sviftas naudojasi fantastiškais elementais, kad sukurtų iškreiptą veidrodį, kuriame atsispindi žmonijos ydos – puikybė, godumas, veidmainystė, karų beprasmybė, politinės intrigos ir proto atitrūkimas nuo realybės. Kiekviena Guliverio aplankyta šalis atskleidžia vis kitą žmogaus silpnybės aspektą.

Žmogaus prigimties kritika

Sviftas nevengia kritikuoti ir pačios žmogaus prigimties. Jehū, laukiniai ir gyvuliški žmonės Huinhmų šalyje, yra tarsi iškreiptas žmonijos atspindys, parodantis, kokie galime būti be proto ir moralės. Guliverio susižavėjimas Huinhmais ir panieka Jehū (ir kartu žmonėms) rodo Svifto pesimistinį požiūrį į žmogaus galimybes pasiekti tobulumą.

Utopija ir antiutopija

Huinhmų šalis gali būti laikoma utopijos pavyzdžiu – idealios visuomenės, kurioje vyrauja protas, teisingumas ir harmonija. Tačiau kartu tai ir antiutopija, nes Guliveris, būdamas žmogumi, negali visiškai pritapti prie šios idealios visuomenės. Tai kelia klausimą, ar utopija apskritai yra įmanoma žmogui, turinčiam savo prigimtines silpnybes.

„Guliverio kelionių” Aktualumas

Nors „Guliverio kelionės” parašytos prieš beveik tris šimtus metų, jos išlieka aktualios ir šiandien. Žmogaus ydos, kurias Sviftas taip aštriai kritikavo, niekur nedingo. Karai, politinės intrigos, godumas, puikybė ir fanatizmas vis dar yra mūsų pasaulio dalis. Todėl „Guliverio kelionės” yra ne tik įdomus nuotykių romanas, bet ir svarbus priminimas apie žmogaus prigimties trapumą ir būtinybę nuolat siekti tobulumo. Tai kvietimas kritiškai pažvelgti į save ir mus supantį pasaulį. Knyga skatina mus permąstyti savo vertybes ir elgesį, bei siekti kurti geresnę, teisingesnę ir protingesnę visuomenę.